Skaitymo galia

Nepaneigiamas ir senas kaip pasaulis faktas, kad skaitymas turtina – mūsų vaizduotę, pasaulėžiūrą, žinias, mąstymą, pajautą. Knygų skaitymas – begalė gerų dalykų, papildančių kiekvieno savastį. Knygos nekalbėdamos geba išmokyti kalbėtis, praplėsti akiratį, nuraminti, paguosti, suteikti vilties, įkvėpti kurti, paskatina siekti neįtikėčiausių dalykų, todėl Taškiaus bendruomenei – knygų skaitymas ir jų nauda ugdymo(si) procese – viena iš svarbiausių vertybių.

Mūsų laikų žmonės: nuolat bėgantys, skubantys, bendravimui dažniau laiko skiriantys telefonu, trumposiomis ar elektroninėmis žinutėmis. Technologijos, žinoma – gerai. Bet saikingai ir tikslingai. Ypač vaikams. Juk jų mąstymas tik formuojasi. Ir tikrai yra galybė labai svarių priežasčių, dėl kurių, sekti pasakas ir skaityti knygas vaikams verta ir net būtina. Kuo anksčiau, kuo dažniau – tuo geriau.

Šiuo klausimu visiškai sutaria, o jau gan dažnai net pavojaus varpais skambina ir pedagogai, ir logopedai, ir psichologai. Juk ne naujiena, kad su vaiku reikia pradėti kalbėtis dar iki jam gimstant. Kuo dažniau būsimas kūdikis, o vėliau mažylis, girdi suaugusiųjų balsus, pokalbius, pasakojimus, tuo greičiau, geriau ir aiškiau kalbės. Įrodyta, kad vaiko kalbos padargai kalbėjimui imlūs net tuomet, kai jis klausosi, o žmogaus balso stygos juda klausantis kitų žmonių, muzikos, dainų, eilėraščių, pasakų. Jas sekantys ar skaitantys tėvai gali tapti žmonėmis, paskatinusiais vaikus skaityti, domėtis, ieškoti atsakymų, įkvėpusiais kurti savo pasakojimus. Taip lavėja kalba, vaizduotė, randasi natūralus noras pažinti gyvenimą ir save. Taip užauga mokslininkai ir rašytojai.

Knygos ne tik pažinimo, bet ir džiaugsmo, o jei prireikia – nusiraminimo, paguodos ar įkvėpimo šaltinis. Be to, pasakų sekimas ir knygų skaitymas gali tapti puikiu ritualu, skatinančiu nuoširdų ir atvirą tėvų, vaikų, senelių bendravimą, siejantį kartas.

Na, o kad vaikai knygas mėgtų, jos turi užimti pagarbią savo vietą namuose. Tėvai – neabejotinas autoritetas vaikams. Ypač vaikystėje, tad reikia ne tik turėti knygų namuose, bet ir patiems jas skaityti. Vaikas, nuo mažų dienų stebėdamas tokį suaugusiųjų elgesį / pavyzdį, natūraliai domėsis knygomis. Jei jūsų namuose daug knygų ir jos vertinamos – vaikui labai pasisekė, tik pasirūpinkite knygomis, kurios sudomintų, atitiktų vaiko amžių, interesus, pomėgius.

Taigi, skaitymas saugo ne vieną privalumą, o svarbiausias – puikių tėvų ir vaikų tarpusavio santykių kūrimas. Vaikas, kuriam skaitoma ar pasakojama istorija, suvokia, kad dėmesys tuo metu skiriamas tik jam. Puiku, jei šeimoje puoselėjama graži tradicija skaityti / sekti pasakas prieš miegą, juk dažnai tai vienintelis kokybiškas laikas, kai tėvai tikrai pabūna su vaiku.

Žinoma, kaip ir kiekvienam geram ir svarbiam dalykui, skaitymui reikia tinkamos vietos ir nuolatinio dėmesio, ypatingai tuo laiku, kol šis įprotis formuojamas. Skaitančiojo vieta turėtų būti tyli ir patogi, nes šis procesas reikalauja susikaupimo. Daug paprasčiau paskatinsite vaiką skaityti, darydami tai drauge, o aptardami ir pasikalbėdami apie perskaitytą knygą – puoselėsite abipusį bendrumo jausmą, tobulindami ne tik savo žodyną, bet ir vidinį pasaulį, mąstymą, suvokimą.

Pasakų skaitymas ar sekimas neturi amžiaus pradžios ar pabaigos ribos. Nė neabejodami, skaityti eiles, dainuoti lopšines, sekti pasakas, galite vaikui dar negimus. Ypač tinka eiliuotos pasakos, sekamos pasitelkiant judesius, kaitaliojant balso toną, veido išraišką – jų vaikas klausosi smalsiai ir susidomėjęs, o „išmokęs“ mielai kartoja. Tai ne tik labai smagi veikla, bet ir dėmesio sutelkimas, ritmo pajautimas, atminties lavinimas.

Labai svarbu rinktis knygas atitinkančias vaiko amžiaus tarpsnį. Mažiausiems labai patinka klausytis sekamų pasakų ar pasakojamų istorijų. Jūs, tuo metu, galite stebėti, kaip vaikas reaguoja į pasakojimą ir pritaikyti jį pagal tai, į ką mažylis vienu ar kitu metu labiau reaguoja. Klausydamasis istorijos, garsus vaikas sieja su vaizduotėje kuriamais vaizdais, tad vyresniuosius jau galima paskatinti girdėtas pasakas atkurti ir papasakoti savaip. Patikėkite, tai puikiausias vaiko pažinimo būdas.

Skaitymą ar pasakų sekimą pavertę laukiamu namų ritualu, džiaugsitės, nes jums vaikus taps paprasčiau užmigdyti, o vaikams – labai patinka klausytis. Mamos ar tėčio sekama pasaka sukelia vaikui daug gerų emocijų ir padeda atsipalaiduoti, o pažįstamas balsas – ramina.

Matydamas, kad skaito tėvai, o knygos namuose ne tik puošmena – vaikas vertins skaitomą tekstą. Tik skaitydamas knygą ar klausydamasis pasakojimo, jis atsirenka tai, kas jam tuo metu svarbiausia, perpindamas garsus su kuriamais vaizdiniais ima matyti tai, kas rašoma. Todėl nesibaimindami, tą pačią pasaką, knygą ar istoriją skaitykite tiek kartų, kiek prireiks. Šio proceso metu, aktyviai darbuojasi smegenys, o tai skatina kritinį vaiko mąstymą.

Klausydamasis pasakų ar skaitydamas, vaikas automatiškai tapatinasi su pasirinktais personažais, o vaizduotėje ne tik patiria įvairių nuotykių, bet ir randa atsakymų į jam tuo metu svarbius klausimus. Jis nesąmoningai suvokia, kad dalis pasakojimo įvykių realybėje neįmanomi, dėl to, pasakos skatina kitokį pasaulio matymą ir suteikia drąsos veikti savarankiškai /kūrybingai/ bei spręsti kasdienybėje iškylančius keblumus.

Drąsaus personažo nuotykiai ar įveiktos kliūtys, išspręstos sudėtingos situacijos, gali padėti įveikti jo baimes, nerimą, formuoti asmenines vertybes, perprasti tam tikras gyvenimo, žmonių bendravimo taisykles, suvokti pasaulį ir save.

Nuo trejų metų vaiką jau galima ko nors paklausti apie pasaką: išvardinti veikėjus, ką jie tam tikru metu veikė, kuo ši pasaka įtraukia. Vadinasi – pasakos skatina dialogą.

Pasakos – nemoralizuoja. Klausydamasis, vaikas tapatinasi su tuo metu jam svarbiais veikėjais, lavina suvokimą, mokosi savarankiškai analizuoti įvairias situacijas, dažnai randa atsakymų į klausimus, kurių nedrįsta išsakyti.

Knygų skaitymas neabejotinai turtina vaiko žodyną ir kalbos grožio pajautimą. Juk pastebėjote, kad rašytinis tekstas ir šnekamoji kasdienė kalba – skiriasi. O skaitydami eilėraščius ar senovines pasakas, susiduriame su žodžiais, kurių apskritai nevartojame, tai – penas vaizduotei ir mąstymui.

Dar vienas puikus ir lengvai prieinamas knygų pamėgimo būdas – lankymasis bibliotekose. Išsiruošimas, nuėjimas ir pabuvimas knygų erdvėje, gali tapti puikiu laiko leidimo drauge ritualu. Šiuolaikinės bibliotekos tikrai paruoštos ir pasiruošusios priimti jaunuosius skaitytojus ir jų tėvelius, o ir įvairios, ir naudingos veiklos ten prasimanysite be vargo.

Jei pagelbėsite savo vaikui atrasti jo knygų / pasakų pasaulio duris ir nesibaiminant pro jas žengti, laikui bėgant suprasite, kad esate būtent tas žmogus, kuris tiesiogiai prisidėjo prie drąsios, brandžios ir mąstančios asmenybės formavimo. Sukirbėjus bent menkiausiai abejonei – paklauskite save ir nuoširdžiai sau atsakykite. Ar skiriasi skaitančio ir neskaitančio žmogaus mąstymas. Atsakymas jums daug ką paaiškins.

Negaliu nepaminėti labai taiklių rašytojo Gendručio Morkūno /„Traškančios žvaigždės“/ žodžių, jog: „Nustos tirpti Grenlandijos ledynai, nuo spanguolių raudonumo šarkoms vėl suksis galvos, o mes vėl pamatysime, kad esame stiprūs, gražūs ir kilnūs.

Vaikai, mergaitės ir berniukai, berniukai ir mergaitės, būkite žmonės. Skaitykite.“ Nes tik „skaitantys vaikai išgelbės Grenlandijos ledynus“.

Gero, gerų knygų skaitymo!