Vertybinis stuburas. Geriausias laikas jį auginti – dabar

Kodėl vertybinis ugdymas toks svarbus?             

„Vienos privačios mokyklos direktorius naujiems mokytojams pirmąją jų darbo dieną siųsdavo tokį laišką: „Gerbiamas mokytojau! Aš pergyvenau koncentracijos stovyklą, mano akys matė tai, ko neturėtų matyti nei vienas asmuo: kaip mokyti inžinieriai įrengia dujų kameras, kaip kvalifikuoti gydytojai nuodija vaikus, kaip apmokytos medicinos seserys žudo kūdikius <...> Prašau Jūsų: padėkite moksleiviams tapti žmonėmis <...> Skaitymas, rašymas, aritmetika svarbu tik tuomet, kuomet padeda mūsų vaikams tapti labiau žmoniškais“ (Haim Giniott „Teacher and Child” 1972). Ne veltui ir T. Ruzveltas yra pasakęs, jog mokyti žmogų žinių be vertybių, reiškia grėsmę visuomenei.

Visi mes, suaugusieji, norime, kad vaikai užaugtų žmoniškais, atsakingais, teisingais, stipriais, laimingais ir gerais žmonėmis. O kad taip atsitiktų, jiems yra gyvybiškai svarbi mūsų pagalba – tai vertybinis ugdymas. Vertybinis ugdymas dabar yra kaip niekad svarbus, kuomet pasaulyje matome tiek smurto, konfliktų, nusikalstamumo, patyčių, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo. Vertybinis ugdymas yra mūsų gelbėjimosi ratas, ir kuo anksčiau pradėsime „lenkti medį, kol jaunas“, tuo geriau. Dar Aristotelis yra pasakęs, kad vertybės – tai asmenybės ašis. Jos suteikia mums stiprybės, jėgų ir asmenybės stuburą.

Kas yra vertybės?

Vertybės yra svarbiausi moralės principai, kuriais vadovaujamės gyvenime, padedantys atskirti gerą nuo blogo, etišką nuo neetiško. Nuo mūsų vertybių priklauso ir kokie mes esame bei kokias charakterio savybes puoselėjame. Vertybinio ugdymo nauda - didžiulė. Tyrimai rodo, kad vaikai, dalyvavę vertybiniame ugdyme, tampa labiau pasitikintys savimi, atviresni, išmoksta valdyti emocijas ir negatyvias mintis. Jie ramiau reaguoja, susidūrę su sunkumais, lengviau randa išeitis. Jie tampa atsakingesni ir padedantys vieni kitiems. 

Taigi, kaip vaikus mokyti vertybių?

• Būkime pavyzdžiu. Vaikai turi vieną bendrą bruožą – jie mokosi ne iš to, ką sakome, o iš to, ką darome. Taigi geriausias būdas vaikus mokyti vertybių – savo pavyzdžiu. Jeigu mes sakysime vaikui „niekada nesityčiok“, tačiau patys pasijuoksime iš kaimyno, tai vaikai matys pavyzdį, jog kartais pasityčioti galima. Tuo tarpu, jei pamatę kenčiantį žmogų jam padėsime, būkime tikri – vaikai taip pat neliks abejingi kitų kančiai.
• Įsivardinkime vertybes. Kokios yra Jūsų šeimos vertybės? Labai svarbu šias vertybes įsivardinti, su vaikais galima jas nusipiešti, užsirašyti, pasikalbėti apie jų svarbą. Vaikams tai taps tarsi įdiegta navigacijos sistema, nukreipiančia ir parodančia kelią – kaip elgtis, kaip bendrauti, kaip atskirti tinkamą nuo netinkamo ir apskritai, kaip gyventi. Na, o kasdienybėje, komentuodami vaikų ar savo elgesį, galime vis priminti šias vertybes, jas pastebėti, pvz.: „labai kilniai pasielgei, kai pamatei verkiantį draugą ir jį pralinksminai“.

Beje, jei reikėtų „paruoštuko“, padedančio įsivardinti Jums svarbias vertybes, štai įdomus faktas. 26 pasaulio kultūrose yra pastebimos 8 bendros moralinės vertybės. C. S. Lewis ištyrė, kad tiek Australijos aborigenų, romėnų, vikingų, tiek kinų ir vakarų Europos kultūrose buvo aptiktos šios, atrodytų, visuotinės vertybės: gerumas, nuoširdumas ir teisingumas, atjauta, rūpestis kitais, nuolankumas, atsakomybė, pagarba ir pareigingumas.

• Gyventi vertybėmis. Aptarkite su vaikais, kaip kiekvieną vertybę galima įgyvendinti ir puoselėti. Pvz., galbūt sugalvosite, kad rūpestį kitais įgyvendinsite, kasdien paklausdami vienas kito, kaip jaučiatės ir kuo galite vieni kitiems padėti. O galbūt nuspręsite kasdien, prieš vakarienę, pasakyti, už ką kiekvienas yra dėkingas. 
• Atsakomybės. Tyrimai rodo, kad vaikai, padedantys tėvams buities darbuose, jaučiasi laimingesni. Žmonės turi įgimtą instinktą padėti vieni kitiems, ir tai daro juos laimingais. Taigi galite leisti vaikams pasirūpinti šuns pamaitinimu, stalo padengimu, skalbinių džiovimu ar kitais buities darbeliais. Tai padės vaikams jaustis svarbiais ir pasitikinčiais.  
• Savanorystė. Tai – vienas lengviausių būdų ugdyti empatiją, atjautą, gerumą. Savanorystė moko mus prisiimti atsakomybę už bendruomenės gerovę. Galbūt su šeima galite išsirinkti, kam norėtumėte ir galėtumėte padėti, pvz.: sudalyvauti šiukšlių rinkimo akcijoje, pagelbėti labdaros valgykloms, prieglaudoms, globos namams, parūpinti maisto nepasiturintiems žmonėms. 

Įdomu yra ir tai, kad tuomet, kai žmonės nesavanaudiškai padeda kitiems, jie patys tampa laimingesni – jų organizme išsiskiria laimės hormonai, jie pajaučia didesnį tikėjimą savimi, savo vidiniu stiprybės šaltiniu.

• Dainos, istorijos. Dainos, istorijos ne tik patinka vaikams, bet ir labai padeda įsiminti informaciją, keičia elgesį. Galite pasakoti vaikams istorijas, atspindinčias vertybes ir turinčias gražius moralus, pvz.: „Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi“. Be to, paskaičius pasakas, galima su vaikais aptarti, kokių vertybių laikėsi pagrindiniai herojai. Taip pat vaikams svarbios ir dainos, taigi galite susikurti ir turėti gražias, vertybines dainas, pvz.: „Aš linkiu tau laimės laimės“ arba „Bus labai gera diena, mes padėsim viens kitam“ ir pan. 
• Ribokime socialinių medijų srautus. Nors televizijoje, žiniasklaidoje yra puikių laidų, tačiau dažnai medijoje pateikiama ir tokia informacija ar reklamos, kurios skatina vartotojiškumą, pavydumą, godumą. Vaikams dar yra sunku atsirinkti tinkamą informaciją nuo netinkamos, todėl pastarąją – geriau riboti. 
• Suteikime galimybę vaikams paaukoti labdarai. Mokykime vaikus, kaip galime dalį pinigų taupyti, o dalį – paaukoti. Pvz., galime turėti dvi taupykles: „taupymo“ ir „aukojimo“. Iš sutaupytų pinigų vaikas gali nusipirkti dviratį, kurio nori, o „aukojimo“ pinigus vaikas gali paaukoti paties išsirinktai organizacijai, labdarai, o galbūt nupirkti maisto tam, kas jo neturi.  Paskatindami jį, galime prie jo paaukotų pinigų pridėti ir savo dalį. 

Na, o pabaigai – nuostabūs A. Linkolno žodžiai: „Vaikas yra asmuo, kuris tęs tai, ką pradėjome mes. Žmonijos likimas yra jo rankose“. Taigi labiausiai Žmonijos likimui galime padėti, padėdami vaikams, ugdydami vertybes, o svarbiausia – būdami jiems sektinu pavyzdžiu. Taigi, pasiraitojam rankoves ir pradedam? Galbūt vieną žingsnelį galėtume žengti dar šiandien?